Likenai

Teodoras Grotusas

Vienišas mokslo riteris

 

 

Teodoro Grotuso 230 – osioms gimimo metinėms.


Biržų krašto laikraštis „Šiaurės rytai" 

Algirdas Butkevičius
2015-01-24

Pėdsakai Biržų krašte

Pasakojimą apie elektrolizės, fotochemijos dėsnių tyrinėtoją, pirmąjį Lietuvos fizikochemiką, geologą Teodorą Grotusą verta pradėti nuo 1816 metų, kuomet mokslininkas aplankė ir įspūdingai aprašė netoli Biržų, Karajimiškio apylinkėse, buvusią „Šventąją olą“, didžiausią Lietuvos urvą, į kurį tekėjo Požemiu vadinamas upeliukas. Tais metais ola turėjo 10 metrų gylio, sienose buvo nukarę gipso ir klinčių klodai, olos viduryje telkšojo ežeriukas, kurio vandenį gyventojai naudodavo akių uždegimams gydyti, todėl ši ola buvo vadinama šventa. Vėliau apie „Šventąją olą“ rašys gydytojas Hiliaras Feliksas Liutkevičius (dirbęs gydytoju grafo Jono Tiškevičiaus Biržų ir Salamiesčio dvaruose, po 1863 metų sukilimo numalšinimo ištremtas į Sibirą), jo rašinį „Apie pilis“, išspausdintą leidinyje „Teka Wilenska“ („Vilniaus aplankas“) monografijoje apie Biržus 1869 metais paskelbs Eustachijus Tiškevičius, o ištraukas žurnale „Mūsų senovė“ 1921 metais išspausdintame straipsnyje „Biržų pilis ir jos apylinkės“ panaudos kunigas, buvęs Biržų gimnazijos kapelionas, istorinių publikacijų autorius Petras Ruškys (1876 – 1967). Iš Gedučių dvaro Pakruojo rajone atvykęs jau tuomet Europoje gerai žinomas mokslininkas Teodoras Grotusas tais metais ištyrinėjo ne tik „Šventąją olą“, bet ir buvo pirmasis, ištyręs Smardonės šaltinių mineralinius vandenis. Viename litre vandens radęs 6 mg sieros vandenilio dujų, jis tvirtino, kad tokio vandens gėrimas ir maudynės jame yra padėję ir kasmet padeda daugeliui ligonių, ypač sergančių artritu. T. Grotusas rašė, kad Smardonės šaltiniai jau daug metų yra garsūs savo vandenimis, kiekvieną vasarą juos lanko daug žmonių. Kokių nors specialių įrengimų gydytis nėra, todėl iš toliau atkeliavę sveikatos pagerinti žmonės priiminėja šilto vandens vonias arčiau gyvenančių ūkininkų pirtyse. Tikriausiai šie T. Grotuso atlikti Smardonės šaltinių vandens tyrimų rezultatai paskatino Biržų gydytoją Liudviką Mečislovą Chodakauską 1890 metais dar kartą Rygos politechnikos instituto laboratorijoje ištirti Smardonės šaltinių mineralinius vandenis ir, gavus labai panašius kaip ir Teodoro Grotuso tyrimų rezultatus, Likėnų dvaro teritorijoje pastatyti pirmąją gydyklą, viešbutį ligoniams.

Mokslai Gedučiuose

Gimė Teodoras Grotusas (tikroji pavardė Kristijonas Johanas Dietrichas) 1785 metų sausio 20 dieną Leipcige. Po penkių dienų jis buvo įrašytas į Leipcigo universiteto studentų sąrašus. Jam buvo išduotas studento pažymėjimas. Tai buvo Teodoro krikštatėvio, žinomo vokiečių rašytojo Christijano Felikso Vaizės, gero universiteto rektoriaus Samuelio Moruso bičiulio, dovana krikštasūniui. Studijuoti Leipcigo universitete Teodoras pradės sulaukęs aštuoniolikos metų. Iki tol lavinsis motinai priklausiusiame Gedučių dvare.
Po tėvo Evaldo Dietricho, kuris amžininkų minimas kaip plačių interesų, išsimokslinęs žmogus, domėjęsis muzika, literatūra, gamtos mokslais, sukūręs keletą muzikinių kūrinių, puikus pianistas, ankstyvos mirties (mirė būdamas trisdešimt penkerių – A. B.) Gedučių dvare liko jo sukaupta turtinga biblioteka, mineralų rinkiniai ir įvairios kolekcijos.
Būta ten ir chemijos bei fizikos knygų. Teodoras anksti susidomėjo šiais mokslais, darė chemijos knygose aprašytus bandymus. Motinai tokie sūnaus polinkiai nepatiko. Ji buvo įsitikinusi, kad kilmingam bajorui domėtis gamtos mokslais netinka. Jos pasamdyti patyrę mokytojai stengėsi būsimam mokslininkui įskiepyti meilę literatūrai, menui, muzikai, mokė kalbų, filosofijos. Teodoras puikiai grojo tėvo dar 1781 metais Hamburge iš E. Bacho įsigytu klavikordu, meistriškai liejo akvareles. Polinkis dailei taip pat skatino jo mokslinius ieškojimus. Nuošaliame Gedučių dvare nelengva buvo įsigyti dažų, todėl jaunasis mokslininkas juos pradėjo gamintis pats. Susidraugavęs (ta draugystė truks visą gyvenimą) su bendraamžiu Mintaujos vaistininko pameistriu Bideriu, kartu atliko chemijos bandymus.

Studijos. Pasaulinis pripažinimas

1803 metais Teodoras pradeda studijas Leipcigo universitete. Tačiau jaunuolio netenkina čia dėstomų chemijos ir fizikos mokslų lygis ir jis tais pačiais metais išvyksta į Paryžiaus Politechnikos mokyklą, kurioje paskaitas skaito garsūs mokslininkai. Čia jis studijuoja chemiją, atlieka eksperimentus gerai įrengtose laboratorijose. Tačiau tais metais Prancūzijoje į valdžią atėjus imperatoriui Bonapartui, kuris pasiskelbia Napoleonu Pirmuoju, paaštrėja santykiai tarp Prancūzijos ir carinės Rusijos. Todėl Teodoras, kuris yra Rusijos pilietis, 1804 metais išvyksta į Italiją. Studijas tęsia Romoje, vėliau Neapolyje. Dvidešimtmetis jaunuolis atsisako iki tol turėto dvigubo pagal vokiečių tradicijas jam suteikto Kristijono Johano vardo ir tėvo Dietricho pavardės bei aristokratišką kilmę liudijančio žodelio „fon“. Nuo šiol mokslo pasaulyje jis bus žinomas kaip Teodoras Grotusas.
1805 metais, tuoj po pirmojo Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimo, dalyvauja surengtoje ekspedicijoje į ugnikalnio kraterį, surenka gausią nuolaužų ir mineralų kolekciją. Tačiau svarbiausia, kad Italijoje Teodoras Grotusas parašo ir prancūzų kalba išleidžia pirmąją pasaulyje elektrolizės teoriją. Po kelių mėnesių ji išverčiama į anglų ir vokiečių kalbas, o T. Grotuso straipsnis „Apie vandens ir jame ištirpusių medžiagų skaidymą galvanine elektra“, perspausdintas visuose žymiausiuose Europos moksliniuose leidiniuose, pelno dvidešimtmečiam mokslininkui pasaulinį pripažinimą. 1807 metais jis išrenkamas Paryžiaus galvanikų draugijos nariu, po metų – Turino universiteto profesoriumi. Jam suteikiamas Miuncheno mokslų akademijos nario korespondento vardas. 1814 metais jis bus išrinktas Dorpato (Tartu) universiteto profesoriumi, bet dėl įvairių priežasčių šių pareigų eiti nepradės.
1808 metais T. Grotusas iš Paryžiaus grįžta į Lietuvą ir visam laikui apsigyvena motinos dvare Gedučiuose. Čia 1812 metais savo lėšomis įsteigia laboratoriją, joje tiria elektros bei šviesos reiškinius, skaito pranešimus apie savo mokslinių tyrimų rezultatus Mintaujoje (Jelgavoje), Kuršo literatūros ir meno draugijos mokslininkų susirinkimuose. Laboratorijoje atliekami gausūs eksperimentai jam leidžia paskelbti du pirmuosius fotochemijos dėsnius. Jis plėtoja geologijos mokslą, tiria netoli Daugpilio nukritusio meteorito nuolaužas.

Dramatiški paskutiniai metai

„Lietuvos mokslo istorijoje, - rašo 2012 metų „Mokslo ir gyvenimo“ 11 – 12 numeriuose išspausdintame straipsnyje „Romantiška ir dramatiška asmenybė“ dr. Vincentas Korkutis, - nėra kitos tokios romantiškos ir dramatiškos asmenybės kaip T. Grotusas.“ Nuo ankstyvos jaunystės jis sirgo paveldėta neišgydoma liga – kasos patologija. 1812 metais, prasidėjus karui, Gedučiuose apsistoję dragūnai, be jokios priežasties užpuolę mokslininką, kardu sužeidė jam galvą ir dešinės rankos pirštus. Jis nebegalėjo groti iš tėvo paveldėtu garsiuoju Silbermano klavikordu. Sužalota ranka jam trukdė rašyti, atlikti bandymus. Klastinga liga ji prikaustydavo prie lovos. Jėgos silpo. Erzino kai kurių jo darbų nepripažinimas, kai kurios paties padarytos skubotos išvados, kurias kartais tekdavo ir paneigti. Iškankintas ligos, nebegalėdamas produktyviai dirbti, Teodoras Grotusas rašė: „Ko vertas šitas liūdnas gyvenimas, jei aš nebegalėdamas dirbti skelbiu vien savo klaidas...“ Gyvenimo saulėlydyje laiške savo bičiuliui Barcelijui 1821 metų rudenį užsiminė apie ketinimą pasitraukti iš gyvenimo. 1822 metų kovo 26 dieną Gedučių dvare nuaidėjo revolverio šūvis. Iš gyvenimo pasitraukė talentingas mokslininkas, pasiekęs ne tik tų laikų chemijos bei fizikos mokslų viršūnes, bet ir paskatinęs ateinančių kartų mokslo žmones naujiems ieškojimams ir atradimams.

T. Grotuso testamentas

Savo testamente jis rašė, kad visą turtą, biblioteką ir mokslo rinkinius palieka Jelgavoje veikusiai Kuršo literatūros ir meno draugijai, kurios narys jis buvo. Draugija iš jo paskolintų pinigų kasmet privalėjo mokėti po 300 sidabro rublių Gedučių dvaro savininkui ar savininkei mokesčiams padengti ir šeimynykščių naudai. Kita dalis pelno už paskolintus pinigus turėjo būti kaupiama ir paversta kapitalu, iš kurio, įsigijus fizikos ir chemijos prietaisų, Mintaujoje (Jelgavoje) suburti autoritetingą profesūrą. Dalį turto – baldus, ekipažus, medžioklės įrankius, grynuosius pinigus - testamento autorius siūlė krikščioniškai pasidalinti savo dviem seserims ar jų vaikams. Garsi Grotusų giminė testamente išreikštą mokslininko valią priėmė kaip iššūkį. Artimųjų keistuoliu laikytas mokslininkas buvo apšauktas kaip psichinis ligonis, o jo palikimo dokumentai anuliuoti. Testamentas nebuvo įvykdytas. Neaišku, kur išsibarstė knygos iš turtingos Teodoro Grotuso bibliotekos, koks kolekcijų ir rinkinių likimas, kur dingo archyvas ir bet kokie Gedučiuose buvusios laboratorijos pėdsakai. Šiandien nežinomas ir Teodoro Grotuso kapas.

Atminimas

Mokslininko vardu pavadinta viena iš Žeimelio gatvių. Gedučių dvaro vieta paženklinta akmeniu su T. Grotuso bareljefu ir jo paradoksaliu posakiu: „Nors šviesa apšviečia tamsą, nieko nėra tamsiau už šviesą.“ Jo vardas įrašytas į Vienybės medį, kuriame įamžintos 100 Lietuvai daugiausiai nusipelniusių žmonių (tarp jų ir iš mūsų krašto Jurgio Bielinio, Balio Sruogos ir Boriso Dauguviečio – A. B.) pavardės. Niurnberge (1820) ir Leipcige (1906) buvo išleisti jo rinktiniai raštai. Apie talentingą mokslininką parašyta ne viena knyga. Lietuvos mokslų akademija įsteigė Teodoro Grotuso fondą, kuris kasmet skiria stipendiją chemiją studijuojančiam pasižymėjusiam jaunuoliui, kas penkeri metai premija ir atminimo medalis skiriamas tyrinėjantiems T. Grotuso veiklą. O Likėnuose, prie Smardonės šaltinio, prieš dvidešimt penkerius metaus pastatytas ąžuolo stogastulpis mena pirmąjį ištyrusį šio šaltinio mineralinį vandenį žymų XIX amžiaus mokslininką fiziką ir chemiką Teodorą Grotusą.

 

2015 Likėnų reabilitacijos ligoninė