Likenai

Istorija

Likėnų istorija

 

Dabartiniai Likėnai Smardonės vardu žinomi jau labai seniai. Į paviršių šaltiniais čia prasiveržę karstiniai požeminiai vandenys turtingi sieros vandenilio ir skleidžia nemalonų supuvusio kiaušinio kvapą. Todėl ir šaltiniai ir upelis bei gyvenvietė gavo Smardonės ( nuo žodžių „smirdėti“, „smarvė“) vardą. Likėnais šią vietovę pradėta vadinti 1938 m. , nes netoli buvo Likėnų dvaras.

Net 1398.09.29 Vytauto didžiojo ir Ordino magistro Konrado fon Jugingeno pasirašytoje Salyno sutartyje minimas Smardonės upelis.

Pirmą kartą Likėnai minimi 1643 m. rugpjūčio 3 d. , nors manoma, kad gydymui šių vietovių vanduo naudotas dar XVI a.

„Smardonės vandenys gydymui buvo naudojamos kaip ir visur kitur Europoje, žmonės gydėsi statines pripildę Smardonės vandeniu, įmetę kelis įkaitintus akmenis ir lipo, į tas statines atsigaivinti. Tik žinoma, kad ilgokai prie Smardonės nebuvo atskirų, specialią gydymo paskirtį turinčių pastatų. Tai buvo būdinga ir kitoms Lietuvos vietovėms turinčioms mineralinių versmių. Gydymo tikslams daugiausia buvo naudojamos garinės pirtys. Todėl ilgą laiką gydymas garinėmis pirtimis, XVI – XIX šimtmečių dokumentuose , buvo vadinamas lenkų kalbos vardu cieplice. Cieplice – verčiant į lietuvių kalbą – karštosios versmės. Šiuolaikine terminologija, tai būtų balneologinio gydymo vietos.

Pirmą dokumentuose fiksuotą žinią, apie tokio tipo gydyklas pateikia 1587 m. rugpjūčio 26 d. Upytės pavieto žemės teismo knygose registruotas Ašmenos pavieto žemininko, karališkojo bajoro, Adomo Klogenskio skundas. Išlikusiame skundo apraše teigiama, kad bajorui Klogenskiui besigydant Biržų „teplicose“ ir apsistojus pas Kristupui Radvilai priklausančio Biržų dvaro pavaldinį Klavelių kaime , iš to kaimo ganyklos dingo Klogenskiui priklausę keturi kinkomieji arkliai. Klogenskis arklių vagyste apkaltino kunigaikštytę  Ščasną Rokicką (Rokickaitę), Motiejaus dukrą, Jurijaus (Jurgio) Borovskio žmoną.

Šis aprašas įrodo, kad Biržų apylinkėse jau XVI šimtmetyje buvo gydoma mineraliniais vandenimis. Pabiržės parapijos archyve 1725 m. Minimas Klevelių kaimas, aišku, kad jis buvo Smardonės dvaro pašonėje, nes žinoma, kad Smardonės dvaro centras buvo dabartinio Likėnų kurorto teritorijoje.

1704 – 1736 m. Pabiržės parapijos krikštų knygoje (saugoma Biržų muziejuje), yra krikšto įrašas: Ciplice. 1733 m. balandžio 18 d. Pakrikštyta Ieva, tėvas Andrius Bielecki, motina Ona Zablocka, Krikštatėviai – Jurgis Poskočim su Elžbieta Straševičova. Abu, kaip rašoma bajorai iš Likėnų.

Dar vienas įrašas, bylojantys apie Smardonės vandenų naudojimą yra 1831 – 1839 Pabiržės parapijos mirusiųjų registro knygose, įrašas toks: 1839 m. liepos 21 d. Smardonėje mirė kilminga , 16 metų amžiaus, Sofija Skurevičiuvna, Vilkmergės pavieto teisėjo dukra, Vilniaus miesto gyventoja, atvykusi gydytis Smardonės vandenimis. Palaidota Pabiržės parapijos kapuose liepos 26 d. Viena aišku, kad šios pateiktos datos apima virš 300 metų laikotarpį iki oficialiai pripažintų 1890 m. kurorto atidarymo metų. „ ( Algimantas Baublys – istorikas , „Biržiečių žodis“ „Likėnai. Ar seniai Smardonė gydo žmones?“ , 2008 kovo 18. )

Prie Smardonės šaltinio vandens tyrimo pirmasis prisidėjo vienas žymiausių Šiaurinės Lietuvos mokslininkų Teodoras von Grotthuss, žmogus daugiau kaip prieš 200 m. garsinęs mūsų kraštą visame pasaulyje, savo darbais ir pažiūromis toli pralenkęs to meto visuomenės lygį. Jis kilęs iš senos Livonijos riterių giminės. Tėvas Ditrichas buvo visapusiškai išsilavinęs žmogus, palaikęs ryšius su žymiais to meto XVIII a. žmonėmis. Tėvas sunkiai sirgo, dažnai keliaudavo su žmona į užsienį gydytis, vienos tos kelionės metu 1785 01 25 Vokietijoje, Leipcige gimė Theodoras. Būdamas vos 3 dienų amžiaus, jo krikštatėvio dėka, buvo įrašytas į Leipcigo universiteto studentų sąrašus. Grįžę į Lietuvą mokslininko šeima gyveno Pakruojo rajone, Gedučių dvarelyje, tačiau tėvas, sirgęs sunkia liga , anksti mirė. Paveldėjęs iš tėvo nemažą biblioteką Theodoras nuo mažų dienų ėmė domėtis gamtos mokslais, nors motina labiau lenkė į humanitarinius dalykus. Domėjosi daile, kadangi dažų nebuvo kur įsigyti, jaunasis mokslininkas pradėjo pats juos kurti, atlikinėjo cheminius eksperimentus.

1803 m. , būdamas 17 metų T.Grotthuss išvyko studijuoti į Vakarų Europą, Leipcigo universitetą, tačiau ten nusivylė studijų kokybe, po pusmečio išvyksta studijuoti į Prancūziją,  įstoja į garsiąją Paryžiaus Politechnikos mokyklą, vėliau paaštrėjus santykiams tarp Rusijos ir Prancūzijos, turėjo persikelti studijuoti į Italiją, kur studijuoja iš pradžių Neapolyje paskui Romoje. Ten parašė labai daug savo darbų, priskiriamų fizikinės chemijos sričiai. Tapo Paryžiaus galvaninės draugijos garbės nariu, Turino „Mokslo ir meno akademijos“ nariu korespondentu, ypač domėjosi elektrolize.

1808 m. galutinai grįžo į Gedučių dvarelį, ten įkūrė savo laboratoriją, tęsė mokslinius tyrimus bei dalyvavo krašto kultūriniame ir visuomeniniame gyvenime, puikiai grojo iš tėvo paveldėtu garsiuoju Silbermano klavikordu, kurio savininku prieš tai buvo didysis K.P.E. Bachas (J.S. Bacho sūnus), gyvenimo pabaigoje labai išgyveno dėl to, kad dėl rusų karininko sužalotos rankos,                ( susižalojo gindamas savo motiną), nebegalėjo groti šiuo nuostabiu instrumentu.

T. Grotthuss atliko daugelį kitokio pobūdžio tyrimų. 1816 m. vienas tokių svarbiausių mokslinių tyrimų buvo Smardonės mineralinių vandenų šaltinių tyrimas, kurį atliekant buvo išvystyta originali panašių vandenų analizės teorija.  Remdamasis darbo rezultatais T. Grotthuss iškėlė hipotezę apie sierinių šaltinių gamtoje kilmę, kuri ir dabar pripažįstama.  Viename litre vandens jis rado 6 mg. sieros vandenilio dujų. T. Grotthus nurodo, kad „ maudymasis ir gėrimas yra padėjęs ir vis kasmet padeda daugeliui ligonių, ypač tiems, kurie serga artritu“.  Mokslininkas nustatė, kad dujų mišiniai užsiliepsnoja tik esant tam tikram slėgiui. Šis jo darbas buvo pagrindas konstruojant kalnakasių lempą.

1814 m. T.Grotthusui buvo pasiūlyta profesūra Tartu universitete, tačiau dėl sveikatos, mokslininkas  turėjo šio darbo atsisakyti, dėl to labai išgyveno. Vieninteliu T.Grotthuso mokiniu laikomas Biderio vaistininkas Roze, kuris vėliau tapo įžymiu mokslininku.

Vis labiau kentėdamas nuo sunkios ligos, kurią paveldėjo iš tėvo, nuo vis besikartojančių, allinančių priepuolių, užeinant nepakeliamiems žarnyno skausmams, mokslininkas vis mažiau gali dirbti, skubėdamas daro daug klaidų, dėl sveikatos būklės negali keliauti ir publikuoti savo darbų, vienintelis susisiekimas su pasauliu retkarčiais užsukanti pašto karieta, kuri atveždavo taip lauktus spaudos leidinius ir laiškus. Jau 1821 m. rudenį Theodoras Grotthuss rašo apie ketinimą pasitraukti iš gyvenimo: „ Ko vertas šitas liūdnas gyvenimas, jei aš nebegalėdamas dirbti skelbiu vien savo klaidas....“ 1822 m. kovo 26 d. mokslininkas savo gyvenimą baigia savižudybe, savo namuose – nukreipdamas į save pistoletą, kurį paveldėjo iš tėvo kolekcijos.

 ( panaudota medžiaga iš 1985-1997 m. Prof. J.A. Krikštopaičio knygos „Teodoras Grotusas, jo darbai ir mokslinė veikla“, bei Romano Rimkevičiaus straipsniai internete)

Vėliau, po T. Grotuso tyrinėjimų, Smardonės šaltinio  vandens cheminę sudėtį ištyrė C.Šmidtas.

1933 m. žurnalas „Naujoji Romuva“ (Nr. 117 psl. 308 ) rašo: „pasakojama žmonių, kad Pabiržės parapijai esant prie Vilniaus vyskupijos iš Vilniaus atvažiavęs vyskupas į šiuos šaltinius gydytis. Jis matyt jautėsi daug geriau nuo to vandens , nes taip pamilęs tuos šaltinius , kad prašęs kai numirs palaidoti netoli jų. Taip ir padaryta, mynimas vyskupas palaidotas maždaug už 0,5 km. nuo šaltinių, o ant to kalnelio dar dabar matyti trys kryžiai.

Be to 1870 m. Rygoje buvo padarytas šaltinio vandens analizė, vadovaujantis kuria, pripažinta tinkamu naudotis sergantiems įvairiomis ligomis.

Tai sužinojęs latvis nuomininkas Lambrakas, kuris nuomojo Likėnų dvarą, prie pat šaltinių pastato medinius barakus. Matyt ligonių būta, kad jis norėjęs įrengti tikrą kurortą, bet jam iš pavydo Latvijos Kemero kurorto savininkas pakišo koją. Šis prikalbėjo ir įrodinėjo rusų valdžiai , kad tas šaltinis netinkamas ir taip negavo leidimo kurortui įsteigti ir plėstis. Pagaliau nuomininkas susipyko su dvaro šeimininku Karoliu Holšteinu ir palikęs Likėnų dvarą. Išeidamas nuomininkas norėjęs, kad Holšteinas jam už pastatytus barakus atlygintų, bet Holšteinas nesutikęs. Tuomet nuomininkas iš keršto primetęs visokių šiukšlių, akmenų ir net ąžuolinių stulpų prikalęs į šaltinį, kad sustabdžius vandenį. Bet su gamtos jėgomis sunku kovoti. Šaltinis ir toliau išsiveržė ir vėl vanduo kyla aukštyn. Likusius stulpus ir akmenis dar tik 1919 – 1920 m. ištraukė.“

Taigi Likėnų kurorto atidarymo metai yra 1890 m. nors kurortas veikė tik vieną sezoną. 1891 metais sudegė vonių pastatas, pasakojama, kad jį padegęs pats nuomininkas Lambrakas) Smardonės šaltiniais susidomi Biržuose dirbęs gydytojas dr. L. Chodakauskas.  (Liudvikas Chodakauskas 1843 m. Telšiai – 1912 m. Vitartai , Pasvalio valsčius.) Jo iniciatyva šaltinio vanduo dar kartą ištiriamas Rygos politechnikumo laboratorijoje. Profesorius Tomsas randa panašią vandens cheminę sudėtį, kaip ir T.Grotus. Gydytojas Chodakauskas  tais metais gydė 168 ligonius. Iš jų 75 sirgo reumatu, 40 - anemija ir skrofulioze , 20 – įvairiomis neuralgijomis, 15 – moterų ligomis, 8 – paralyžiumi, 10 – sifiliu ir įvairiomis odos ligomis, 5 – chirurginiai ligoniai.. Gydymo sezonas truko nuo gegužės 15 iki rugpjūčio 20 d. Gydytojo teigimu kai kurie ligoniai visai pagijo, kitų sveikata žymiai pagerėjo.

1933 m. „Naujoji Romuva“ apie Smardonės šaltinius rašo: „Šaltinių yra dvi šakos , vienas turi sieros, kitas geležies. Šaltiniai maždaug  15 – 20 m. platumo. Šių šaltinių vanduo labai veikia sveikatą, tai rodo gabenimas iš šaltinių vandens net už 24 km. net ir į Vabalninką, į Biržus ir t.t. Daugiausia vandens gabena į Pabiržės miestelį, nes čia tik 2 km. bosas kainuoja tik 2 lt., o į Vabalninką 10 – 12 lt.Kadangi prie pačių šaltinių nėra patogaus buto apsigyventi, tai atvykusieji ligoniai gyvena Pabiržėje, į kurią gabenamas iš šaltinių vanduo. Tas žinoma, irgi nemažai kainuoja, bet žmogui sveikata už viską brangesnė, todėl ne vienas važiuoja į tuos šaltinius gydytis, nors čia ne kurortas, bet tik sveikas ir labai sveikatai naudingas sierinių  šaltinių vanduo. Ne vienas iš ligonių yra atsiuntęs dėkingumo laiškus, džiaugdamiesi, kad jų sveikata pagerėjo.

Ir kodėl taip naudingas vanduo nenaudojamas platesnei visuomenei? Kodėl nerengiamas tikras kurortas, kur atvažiavę ligoniai galėtų tinkamai apsigyventi ir pasigydyti savo sveikatą? Čia didelis nesusipratimas , bet reikia tikėtis, kad ši klaida bus pastebėta  ir pradėta greitu laiku šiais naudingais šaltiniais susirūpinti. Juk tokio vandens ne visur galima rasti.“

Konstancija Kušelevskytė 1828 metais buvo ištekėjusi už Jo Didenybės barono Karolio Holšteino iš Padaičių , Holšteinai buvo stambių dvarininkų giminė , kuriems priklausė ne tik Likėnų dvaras, bet ir Mantagailiškis , Padaičiai, Bitniškiai.  Žemę dalinant, 36 ha. palikti Sveikatos departamento žinioje. Šiame dvare buvo 70 000 kv. m. pelkė su 2 metrų purvo sluoksniu. Kur dabar stovi administracinis pastatas stovėjo dvaro pastatai. Netoli nuo Smardonės šaltinio, ant kranto stovėjo Andriaus Zagorskio malūnas. Senas, dar baudžiavos laikais Likėnų pono statytas. Panaikinus baudžiavą , Zagorskio tėvas nuomavo malūną. Vėliau išsimokėjimui nupirko. Malūno jėgainė buvo paprastas medinis vandens ratas, kurio naudingumo koeficientas labai mažas. Tačiau besiveržianti iš žemės vandens srovė buvo tokia galinga (per parą šaltiniai duodavo apie 275 000 kubinių metrų vandens ), jog sugebėjo pasukti net dvejas girnas. Smardonės šaltiniai niekada neužšaldavo, nes vandens temperatūra vasarą ir žiemą būdavo 7, 2 laipsniai šilumos. Taip Smardonės vandenys suko malūno girnas, o mineraliniai turtai nuplaukdavo upėmis. Tik Likėnų dvaro nuomininkas Verbliugevičius, vėliau Murauskas veždavo statinėmis į Biržus pardavinėti. Vis nebuvo randama pakankamai lėšų, kad būtų atstatytas kurortas.

1920 m. buvo susidaręs Smardonės kurorto Komitetas, kurio tikslas buvo atgaivinti kurortą, tam surinkti reikiamas lėšas. Į Komitetą  įėjo šie to meto labai garbingi žmonės: Pabiržės klebonas kanauninkas Andrašūnas, Astravo Variakojis, buvęs Biržų apskrities viršininkas J.Broga, generolas Nagevičius, daktaras Grinius, daktaras J.Šliūpas, kuris tais laikais buvo Biržuose Prekybos ir Pramonės banko direktorius .Tačiau šis komitetas gyvavo vos vienerius metus. Dėl lėšų stokos jo veikla nutrūko. Bet padarė vieną gerą dalyką , tai iš Žemės Ūkio Ministerijos išrūpino prie šaltinio būsiančiam kurortui Likėnų dvaro centrą su 35 ha. Kurį vėliau globojo Vidaus Reikalų Ministerijos Sveikatos Departamentas.

 1923 m. antrame Lietuvos gydytojų suvažiavime biržietis daktaras Jokūbas Mikelėnas skaitė pranešimą apie Smardonės kurortą, pabrėždamas būtinybę, panaudoti išlikusius dvaro pastatus, juos atrestauravus panaudoti kurortui. Suvažiavimas paskelbė tokią rezoliuciją: „Suvažiavimas išklausęs daktaro Jokūbo Mikelėno pranešimą apie Smardonės mineralinius vandenis ir rasdamas, kad šie vandenys tarp chemikų, taip ir gydytojų tyrimais turi gydymo jėgos, paveda savo Vykdomajam Komitetui rūpintis, kad , einant veikiančiais Lietuvos įstatymais (Gydytojų Statutu ir Žemės Reformos įstatymu), atitinkamos Lietuvos Respublikos įstaigos imtųsi apsaugoti tuos vandenis nuo užterštumo bei gadinimo ir darytų žygių, kad atgaivinus kurortą, nusavinant Likėnų dvarą su šaltiniais ir sunaudojant jį kurorto reikalams“.

Į Likėnų kurorto įstoriją, svarų indelį įnešė apskrities inžinierius Povilas Viliūnas. Povilas Viliūnas gimė 1902 m. gruodžio 21 d. tuometinės Utenos apskrities, Užpalių valsčiaus Armoliškių kaime. Tuo metu Užpalių apylinkėse gyveno ir dirbo nemaža jaunos Lietuvos respublikos šviesuolių-entuziastų. Jų įtakoje ir jaunesnioji karta orientavosi į mokslą, siekė išsilavinimo.

Jaunuolis mokėsi Panevėžio gimnazijoje ir 1924 m. ją baigė. Tais pačiais metais įstojo į Kauno universiteto technikos fakultetą. 1933 m. P. Viliūnas baigė universiteto kursą. Apgynęs diplominį projektą „Likėnų purvo ir vandens gydykla“ jis įgijo inžinieriaus statybininko kvalifikaciją. Visa įvairi jo profesinė veikla įgalino jį gerai pažinti įvairius statybinės inžinerijos darbų ypatumus. P. Viliūno iniciatyva , buvo pakviesta profesorius Šimkus, kuris dar kartą atliko Smardonės vandens ir purvo analize, nustatė, kad ir vanduo ir purvas yra tinkami reumatizmo ir kitoms ligoms gydyti. Inžinieriaus paruoštam gydyklų projektui įgyvendinti reikėjo 1,5 milijonų litų. Biržų apskrities savivaldybė tiek lėšų neturėjo. Buvo kreiptasi į Sveikatos departamentą. Iš Kauno atvyko komisija ir dar kartą ištyrė Likėnų vandenį ir purvą. Po kurio laiko atėjo atsakymas : „Birštono vanduo turi geresnių gydomųjų savybių. ‘‘Tuo pretekstu Sveikatos departamentas atsisakė finansuoti Likėnų gydyklų statybą. Tuomet siūlyta įrengti gydyklą Astravo dvaro rūmuose, panaudojant vietinį purvą ir požeminį vandenį. Tačiau iš Kauno pakviestas profesorius Kaveckas, atlikęs geologinius tyrimus nerado Astravo vandenyje gydomųjų savybių. Dar buvo galvota nutiesti iš Likėnų į Astravą vandentiekį . P.Viliūnas apskaičiavo ir įrodė šio projekto nerealumą. Tuomet inžinierius pasiūlė statyti mažesnę 8 vonių gydyklą. Bet ir šio projekto Biržų valdžia nepajėgė finansuoti.

1937 m. Šiaurės Lietuvoje pasitaikė labai nederlingi. Pagalbą suteikė mažiau nukentėję Lietuvos rajonai. Nukentėjusiems valstiečiams šelpti komitetui sutikus, 250 000 litų buvo paskirta Likėnų gydykloms.

Pagal P.Viliūno projektą gydykla turėjo 6 purvo vonių kambarius. Kiekviename jų – po purvo ir vandens vonią. Vonios medinės, ant ratukų, kad , panaudojus purvą, būtų galima išvežti lauk. Pirmame aukšte laukiamasis ir mašinų  skyrius. Pagrindinė jėgainė – 22 arklio jėgų galingumo. Garo lokomobilis  siurbė iš šaltinių vandenį, maišė ir šildė purvą, suko 2,8 kilovato galingumo stotelę.  Antrame aukšte – 10 kambarių viešbutis. Prie pastato P. Viliūnas suprojektavo parką. Pastato statyba kainavo apie 130 000 litų.

Labai svarbi Likėnų kurorti istorijos atkarpa susieta su gydytoju Ignu Vaitoška ( 1909 11 07 – 1983 12 22 ). Pirmoji gydytojo darbo vieta – Biržų apskrities ligoninė. Čia dirbo vienerius metus: nuo 1937 m. sausio iki 1938 m. sausio. Iš Biržų 1938 m. jis buvo paskirtas į Likėnų – Smardonės kurortą vyr. Gydytoju. Ir čia dirbo iki 1939 kovo mėn. Gydytojas Likėnuose dirbo labai sunkiu ir svarbiu kurortui laikotarpiu, nes dėl būsimo Likėnų kurorto įkūrimo vyko įtempta „konkurencinė kova“ su birštoniečiais, druskininkiečiais ir netgi su šalia esančio Astravo dvaro valdytoju. Gydomosios užpelkėjusios balos ir Smardonės šaltinio vandens savybės buvo seniai žinomos, tačiau prie Astravo dvaro taip pat buvo šaltinis, kurio valdytojas agronomas Variakojis 1934 m. pradėjo rūpintis , kad sieros vandens gydykla būtų statoma dvare. Tačiau atlikus  geologams bandymus paaiškėjo, kad Astravo šaltinio vanduo greitai išsektų, o Smardonė daug vandeningesnė. Gydytojo rūpesčiu buvo ieškoma lėšų gydyklai. 1937 m. gegužės 2 d. Šiaurės Lietuvai šelpti centrinio komiteto ( pirmininkė S.Smetonienė) prezidiumo posėdyje nutarta asignuoti  Biržų apskrities valdybai 60 000 litų, už kuriuos būtų pastatyta 12 – os vonių gydykla, su sąlyga, kad neturtingiems žmonėms būtų sudarytos sąlygos gydytis. Kadangi komitetas surinko nemažą sumą pinigų, sušelpus ūkininkus, likę pinigai buvo skiri Likėnų gydykloms. I.Vaitoškos dėka, vėl vežami purvo ir vandens mėginiai į Kauna ištyrimui, čia nustatyta, kad vanduo ir dumblas labai panašūs į Latvijos Kemerų kurorto dumblą ir vandenį, o kai kuriomis cheminėmis ypatybėmis gali būti ir naudingesni. 1938 m. I. Vaitoška parašo straipsnį į „Lietuvos aidą“ , kuriame apgynė Smardonę.

1938 m. birželio 15 d. buvo pradėtas pirmasis gydymo sezonas , atidaryta nauja įstaiga – balneologinė  Likėnų gydykla. Nors ji įsikūrė prie Smardonės upelio, gydytojo I. Vaitoškos siūlymu pavadinta Likėnų vardu, nes netoli buvęs Likėnų dvaras. Nors gydymo paslaugos tuo metu buvo apmokamos, ( vonia arba didelis purvo kompresas kainavo 5 litus, angliarūgštė vonia – 3,5 lito, mineralinė vonia -  2,5 lito, diatermija – 3 litai, elektromasažas – 2,5 lito. Už lovą tekdavo mokėti : 1-2 litus , už atskirą kambarį : 3-4 litus parai, o už maistą dienai nemažiau 3 litų. )  greitai gydykla tapo populiari. To meto spaudoje rašoma: „ Tas pasisekimas priklauso nuo ypatingai veiklių sieros šaltinių. Daug žmonių , kurie į Likėnus atėjo su ramentais , po 10- 15 purvo vonių išėjo sveiki  Dėl to norinčių patekti į Likėnus susidarė eilės. Kasdien išduodama iki 150 vonių. ‘‘ Vos pradėjus veikti kurortui turimų patalpų neužteko, didžioji dalis ligonių apsigyveno pas vietos ūkininkus. Būtinai reikėjo kurortui plėstis, tačiau tam nebuvo pinigų.

Likėnų kurortą supa 15 ha. parkas. Parko įkūrėjas dzūkas Juozas Narušis  (1909 - 1941 06 21), kilęs iš Seinų apskrities. 1935 m. baigė sodininkystės – daržininkystės mokyklą prie Žemės Ūkio Rūmų Kaune.  Buvo begalo gabus studentas, iš pasiūlytų keletos darbo vietų, jis pasirinko prof. V.Šilkausko dvarą, kuriame buvo kuriamas jaunas medelynas. Atvykęs į Biržų kraštą agronomas stebėjosi, kad žmonės visas jėgas ir energiją skiria žemdirbystei, o sodams ir žalumynams nekreipia dėmesio. Tai matydamas J.Narušis ėmė įkalbinėti žmones gražinti aplinką. Jis taip sakydavo: „Kas , kad lygumos, ir nėra medžių, bet ir jose galima sukurti jaukumą ir grožį. Prie visų dvarų yra sodai. Tai ar ponai kvailesni? Kiekvieną medelį reikia išgimdyti ir mylėti, kaip gyvą. Tąsyk ir jis tuo pačiu atsilygins“. Jauno sodininko sugebėjimus pastebėjo Pabiržės valsčiaus viršaitis Petras Dilys ir pasiūlė tvarkyti Likėnų kurorto aplinką.  1937 m. J. Narušis persikelia į Likėnus, per žiemą braižo, planuoja, užsako Kauno botanikos sode įvairių medžių. Pavasarį prasideda darbai. Pats sunkiai dirbo ir darbininkų nelepino. Po tiesioginio darbo , aktyviai dalyvavo jaunalietuvių veikloje. 1939 m. vedė krinčinietę Veroniką Kairytę, piršlys buvo Biržų Burmistras su žmona, kuris vežė jaunuosius ištaigingu limuzinų į bažnyčią. Tačiau artėjo karas, J.Narušis iš sąžiningo darbuotojo tapo tautos ir darbo žmonių priešu. Pabiržės sienlaikraštyje aprašytas, kaip smaugia   ir išnaudoja darbininkus. Taip J.Narušis pateko į 1941 m. birželio 14 d. tremtinių sąrašą. Tą naktį agronomo neradę, nes jis buvo pasislėpęs, vietiniai aktyvistai  ėmė jį  sekti. Birželio 21 d. aptikę J.Narušio pėdas ėmė jį persekioti, J.Narušis bandė bėgti į jo sodintą medelyną, bet buvo priešo kulkos pakirstas.  Taip ir nespėjęs pamatyti savo dukrelės, kuri gimė jau po jo mirties. Vėliau , dukra Danutės dėka,  Likėnų parke pastatyta skulptūra Juozui Narušiui atminti.  Mišraus plano Likėnų parke auga paprastosios pušys, kanadinės tuopos, tujų alėja. Paprastieji ąžuolai, karpuotieji ir plaukuotieji beržai , mažalapės liepos. Ošia Bankso , sibirinės, Vermuto pušys. Dygiosios ir baltosios eglės, europiniai ir sibiriniai maumedžiai.Pilkieji kėniai, paprastieji glaustašakės formos ąžuolai, bukai, gluosniai, amūriniai kamšteniai, uoselapiai, totoriniai klevai, gausu įvairių rūšiū tuopų: kininių, berlyninių, pilkųjų, balzaminių, kanadinių. Ypač patrauklios glaustašakės kininės tuopos rombiškais lapais, kybančiais ant trumpo lapkočio, ( auga tik penkiose Lietuvos vietose). Drūti žalieji, pensilvaniniai ir paprastieji uosiai. Iš krūmų rutuliška laja išsiskiria trilapė ptelija. Medžių ir krūmų  rūšių gausa( 68 ), Likėnų parkas pralenkia ne viena Respublikos parką.       

Karo metais kurortu vadovavo garsus gydytojas Stasys Balčiauskas  gimė 1913 m. birželio 19 d. Latvijos mieste, Liepojoje. 1914 m. tėvai Petras ir Ona Balčiauskai su sūneliu grįžo į Biržus, motinos tėviškę. 1932–1939 m. S. Balčiauskas studijavo Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Iš pradžių gamtos mokslus, po to – mediciną. Po studijų Stasys Balčiauskas 3 metus dirbo profesoriaus Vlado Lašo asistentu laborantu Fiziologijos katedroje. 1942 m. grįžo į Biržus ir dirbo Terapijos skyriaus vedėju, vėliau – Biržų apskrities vykdomojo komiteto Sveikatos apsaugos skyriaus vedėju. Komunistų valdžiai nepataikavo, todėl 1949 m. iš šių pareigų buvo atleistas. Nuo 1949 m. iki 1976 m. – Biržų ligoninės Terapijos skyriaus vedėjas, vėliau – gydytojas konsultantas. Biržų ligoninėje dirbo iki 1988 m. Mirė 1994 m. lapkričio 23 d. Palaidotas Biržuose.

Karo metu Biržų ligoninė veikė dabartinės sporto mokyklos patalpose. Per Biržus ėjo frontas. Per susišaudymus ligoninė užsidegė. Balčiauskas su kitais medikais skubėjo gelbėti ligonių. Iš degančios ligoninės juos gabeno į Katalikų bažnyčios požemius. Tuo metu per sprogimą Balčiauskui nukentėjo ranka, nunešė vieną piršto falangą, – prisimena A. Balčiauskienė.

Gydytojui S. Balčiauskui tuo metu buvo nelengva. Reikėjo ieškoti ligoninei kitų patalpų, trūko darbuotojų. Biržų ligoninės skyriai buvo išskaidyti po miestą: Kęstučio, Ežero gatvėje ir t. t. Stasys Balčiauskas dirbo Biržų apskrities Sveikatos apsaugos skyriaus vedėju ir Likėnų kurorto direktoriumi. Karo metais daug kurorto turto buvo išgropstyta, 1944 m. pradėti taisyti  įrengimai, remontuojami pastatai, 1945 m. vėl kurortas priima pirmuosius ligonius. 1955 m. atlikti kurorto rekonstrukcijos darbai, pertvarkytos gyvenamos patalpos, purvo ir vonių skyrius, įrengtas centrinis šildymas , pastatytas ūkinis pastatas, lovų skaičius išaugo iki 100, sanatorija pradėjo veikti ištisus metus.

Ilgametis Likėnų sanatorijos vyr. gydytojas  Gediminas Gaidys, Likėnams vadovavęs    ( 1956 – 1984 ). Jo, ir darbštaus kolektyvo  dėka,  kurortas sparčiai plėtėsi.

1956 išgręžtas gėlo vandens gręžinys.

1960 m. Likėnuose išgręžtas pirmasis 31,3 m. gylio mineralinio vandens gręžinys.

1962 m. atidarytas antrasis 100 vietų korpusas. Prieš tai nugriautas, dar nuo seno stovėjęs dvaro pastatas. Senuose dvaro pastatuose sanatorija turėjo pagalbinį ūkį. Laikė 10 karvių, 20 kiaulių 3 arklius, pagalbinio ūkio plotas buvo net 64 ha. Stovėjo ir didžiulis šiltnamis- 26 m. ilgio, po to, statant antrąjį korpusą jis buvo perkeltas prie katilinės, sanatorijos ligoniams buvo tiekiama ir mėsa ir daržovės iš pagalbinio ūkio. Dabartiniame administraciniame pastate buvo sandėlys, kur buvo laikomos bulvės ir grūdai. Sanatorija turėjo 2 ha. sodų, turėjo vaikų darželį.  Apie 1961 m.  iškastas dirbtinis tvenkinys, jo vietoje, buvęs krūmynas ir pelkė. Likėnų sanatorija pavadinta „Taika“.  2007 m. korpusas renovuotas, čia ligonių laukia įrengti patogūs ir jaukūs vienviečiai, dviviečiai bei neįgaliųjų klientų poreikiams pritaikyti kambariai. 

1964 m. iš gylesnių sluoksnių 432,5 m. gilio išgręžtas geriamo vandens gręžinys.  Taip buvo išgautas natrio, kalcio, magnio chloridinis mineralinis vanduo.

1969 m. kurorto parke pastatytas geriamo vandens biuvetė, architektė A. Šilinskienė.

1984.06.25 – 2009.11.17 kurortui vadovavo vyr. gydytojas Edmundas Vileikis. Tuo metu 1990 m. Likėnų sanatorija šventė 100 metų jubiliejų.

 2000 m. biuvetė pasipuošė šiauliečių vitražistų Rimvydo Daužvardžio ir Povilo Dobkevičiaus  sukurtu vitražu, kuriame pavaizduotas Theodoras Grotus. 2013 m. lapkričio mėn biuvetė naujai rekonstruota.

2000 metais Likėnuose duris atvėrė jauki koplytėlė. Ji pastatyta kunigo , garbės kanauninko Antano Balaišio  (1923 01 01–2005 11 07) iniciatyva, ji pavadinta Švč. Mergelės Aušros Vartų koplyčia. Čia dvasios ramybę randa visi besigydantys.

2002 m. sanatorija tapo reabilitacijos ligonine. Gydymas tapo labiau specializuotas.

2010 m. birželio 1d. ligoninė buvo prijungta prie Panevėžio ligoninės. VšĮ Respublikinės Panevėžio ligoninės filialas Likėnų reabilitacijos ligoninė. Nuo 2010 m. ligoninei vadovauja gydytoja Edita Garnytė. 2013 m. VšĮ Respublikinei Panevėžio ligoninei pradėjo vadovauti Ivanas Dorošas. Ligoninėje juntamas proveržis, tarsi naujasis ligoninės atgimimas, siekiant susigrąžinti kadaise prarastą kurorto statusą. Taigi mūsų laukia nauji dideli darbai, kuriuos mūsų kolektyvas sieks įgyvendinti.

 

Naudota literatūra

V. Kiksnys „Likėnų kurortas“ (1967 m.)

Jonas Balčiūnas  „Nuo Kirdonių iki Biržų“

„Biržų apskritis“ 1933 m.

Algimantas Baublys (straipsniai iš laikraščio ‚“Biržiečių žodis „),

Prog. J.A. Krikštopaitis „Teodoras Grotussas, jo darbai ir mokslinė veikla“

„Naujoji Romuva“ 1933 m.

R. Rimkevičiaus straipsniai internete

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Naudinga

 

INFORMACIJA PACIENTAMS: 

Piliečių teisė į reabilitacijos ligoninėje teikiamas medicinines paslaugas

Pacientų kreipimosi tvarka

 


Taikomos procedūros naudojant didelės mineralizacijos - natūralų mineralinį vandenį, taip pat Likėnų gydomąjį purvą

 

 

Teodoras Grotusas

teodoras grotusas foto.jpg

Vanduo „LIKĖNAI“

003_gedasfoto_lt.jpg

Valdytojas

Reklaminis skydelis

2015 Likėnų reabilitacijos ligoninė